Naujas naujos pradžios įrašas. Tik tai šovė į galvą. Tik taip galiu pavadinti tai, ką apipavidalinsiu žodžiais iš to, ką dabar gyvenu. Būtent, ką gyvenu- naują pradžią.
Visada sakiau, kad geriausias būdas man pakeisti savo depresijos kupiną kelią į kažką geresnio- kardinaliai pakeisti viską. Pakeičiau. Pradžia juk visada sunki, bet aš nebūčiau aš jei neišsikapstyčiau.
Per pirmas dvi dienas pakeistos 3 gyvemosios vietos.. ir tai ne paskutinė stotelė. Dabar jau rezgamos mintys apie išsikraustymą į kitą miestą, nes ten visapusiškai geriau. Kodėl? Didžiausia priežastis- ten eidama centre nesutiksiu lietuvių ir „babajų“, dar ir su darbais ten geriau. Neturiu juk ko prarasti, čia nieko nepaliksiu.
Net keista kaip išvažiavimas pakeitė pažiūrį ir į tai, ką palikau gimtinėj. Visada visi sakė, galvojo, net aš kartais galvodavau, kad turiu daug draugų (pažįstamų), ir tik išvažiavus teko suvokt, kad tas daug buvo 2 žmonės. Keista kai tie, kuriuos laikaiu pačiais artimiausiais jau praėjus beveik 2 mėnesiams kai aš čia, net nesugebėjo paklausti ar man viskas gerai. O kai kanors tokio kamnors pasakai išgirsti „ tai juk matosi, kad esi laiminga iš įrašų FB“, whaaa, nuo kada fb atspindi tikrąją mane?? Tell me, my fucking friend...tell me.
Ir kai mama paklausė kas sunkiausia dabar, teko susimąstyti, kad daugelio atsakymas tikriausiai būtų „ palikti draugus“ fuck it, tikrai ne, sunkiausia žinoti, kad mamai morališkai dabar daug sunkiau, kad nesusėsime vakare po darbų su kavos puoduku ar alaus bokalais ir neaptarinėsime dienos, kad nedarysim nesamonių gamindamos maistą ar, kad neisim pasiguost viena kitai, kai kažkas nutinks. Na.. tai vyksta ir dabar, bet virtualus bendravimas niekada neatitiks realaus. Sunkiausia dar ir tai, kad čia nevairuoju ( apart vakar dienos, kai pirmą kartą po tiek laiko buvau įkalbinta sėstis už vairo, ir nesvarbu, kad pirmos akimirkos kai vairas kitoj pusėj ir važiuoji atrodo priešprieša, buvo labai nejaukios, po to, pripratus, vėl grįžau į savas vėžias, vėl drąsiai spūstelėjau gazo pedalą).
Džiaugiuosi gyvenimu, turiu draugę šalia, nors ir pažįstamos esam kone mėnesį, labai susibendravom, keista pažinti žmogų, kurio mąstymas, elgesys atitinka sąvajį, keista kai gali būti absoliučiai 100prc. savimi ir niekas net nepagalvos pagalvoti, kad tau tikrai ne pagal amžių protelis susisukęs. Džiaugiuosi čia viskuo, žinoma, galvelę spaudžia darbo stygius, tai įtakoja pinigų stygių, bet juk kenčiantiems- dangus, tiesa? Juk nėra padėties be išeities. Viskas bus gerai, ir tai ne verkšlenimo žodžiai, tai tiesa, tai faktas, kuris neabejotinas.
Ir taip, nebūtų mano gyvenimas jei jame nešmėruotų vyro kvapas. Jis kažkaip visada yra, tik kartais stipresnis, o kartais vos vos jaučiamas. Net atvažiavus čia tai gyvenime nesikeičia, vienas simpatijas keičia kitos, abejones keičia realių faktų pripažinimas, ir dabar sėdžiu ir galvoju“ o kada jis atsikels?“ taip, jis.. tas kuris pirmas čia nepaliko manęs vienos, tas kurį laikiau draugu, bet.. bet juk taip viskas ir prasideda.. ir taip kalbu žinodama, kad greitai viskas pasibaigs, ne dėl to, kad mano gyvenime juk visad taip būna, kad kai prasideda kas gražaus greitai baigiasi, o dėl to, kad jis išvažiuos. Ir man tai dabar mažiausiai skaudina galvą, man dabar gera, o ir jam išvažiavus tikriausiai persikraustysiu, žinoma bus keista, bet priprasiu, vienus pakeičia kiti, taip visad būna.
Ir kaip šiandien keista buvo perskaityti visus senesnius blog‘o įrašus, net juokas kartais ėmė kai kas antras blogas prieštarauja vienas kitam, visada buvau vietoj nenustygstanti, emocijų kratinys, džiugu, kad tai kas tada atrodė taip skaudu ar taip miela dabar vienokiu ar kitokiu atveju kelia šypseną, juk viskas visvien visada išeidavo į gerą, nors gal tada taip ir neatrodydavo.

meilės pavasaris.

 Dar prieš savaitę vidury nakties stovėdami pusnuogiai balkone skaičiavom iš pumpurų lendančių lapelių kekes, o va dabar..skaičiuosim neprasprogusius pumpurėlius.

ironija per kraštus.

Taip, viskas ir toliau žlunga, ko mažiausiai tikėjausi, bet tikrai vyliaus. Sveikata pasitaisė. NE. aš ją pataisiau, vėl pradėjau sportuot, per prievartą versti kūna funkcionuot.. kad neužgestų..ką jau kėsinosi padaryti.. paimti ir.. ir užgesti. Vidury baltos dienos. Pastačiau save ant kojų, fizinę save, nes moralinė žlugus iki tokios minusinės ribos, kad net lapas nukritęs ant dūšios žudo. Dangus griūva, staiga prisimenu... ta vaikystės pasaka... kuri tada... tada atrodė tokia beprasmė, baikštaus katinėlio istorija. Kas galėjo pagalvot, kad moralė gali turėt tą jausmą.. dangus griūva... ech.
Kažkada juokėmės " žingsnis į priekį, keturi atgal", dabar nebejuokinga, pradėjau gyventi taip. Ir atrodo kaip gali būti tiek neigiamumo tokiame mažame kūne, o jūs patikėkėkit nė kruopelės jo nematot. Nes jum kelia nuostabą, kai mano veido nepuošia šypsena. Suvaidinta, ašarų ir supisto skausmo pripildyta šypsena. Bet jūs žiūrėkit laimingi ir liaupsimit kokia švytinti, gal net įsimylėjus esu.
ir eilinį kartą viskas nutrūksta.

Nes prieš miegą mes princas ir princesė, o kambarys mūsų pokylių salė.

Iš ligoninės metraščių,

Vien gulėjimas ten tave paverčia luošiu. Tik gal ne visada fiziniu.
Negaliu sakyti, kad ten būdama mačiau tą žybūrėlį tunelio gale. Gal perdegė lemputė. Bet aš mačiau tamsą. Niūrią šaltą tamsą, kuri vedė iš proto. Daug kam nepatinka ligoninės, daug kam ten smirda mirtim, ir šįkart aš ne iššimtis.. Dvi paros ten truko lyg amžinybė, pastovus manęs badymas, du litrai lašalinės per dieną, pastovus galvos svaigimas, o ir šalia esantys lyg zombiai. Be dvasios, be žvilgnio, be jokio suinteresuotumo kažkam. Jie tiesiog plaukia nuo palatos iki televizoriaus, mažo mažo televizoriuko kuris trys metrai nuo lovos ir tikiu, kad 89procenai ten gulinčių net neįmato ką jame rodo, jie plaukia nuo televizoriaus iki tualeto, daugelis parūkyti jame, nesituštinti, ir galų gale vėl plaukia į palatą, į girgždančią lovą, bet veikti ten nėrą daugiau ką. Tiesiog egzistuoti laukiant savo diagnozės.
- o aš norėčiau dar gyvent.-išgirsti..
Kitą akimirką šalia sėdintis vyras, braukiantis ašaras nuo skruosto prabyla:
- ją išvežė operacijai.. galvos auglys.. mes turim tik vienas kitą, daugiau nieko..- nori nenori tada akys pasrūva ašaromis.. ten tiesiog kvėpuoja mirties dvasia ( man dzin ar mirtis turi ją, ten ji kvėpuoja) , į pakaušį, į kaktą, kur ji nori ten kvėpuoja, bet tai jauti net ir negulėdamas mirties patale.
Tai paveikia. Stipriai paveikia aplinkos suvokimą.
Kiekvienas ten esantis turi savą istoriją, kuri gali siaubingai šokiruoti. Gyvenimai tų, kurie atrodo bereikšmiai, tada įgauna daug didesnę reikšmę nei tavasis.

šiam pasauly visad būna bet.

Mylimi garsai. Ant stalo degtinė ir cigarečių pakelis. Aš pasiilgau aistros. Gyvenime. Man to, dabar, trūksta kaip oro. Atrodo imsiu ir uždusiu. Numirsiu ir visi klaus kodėl „tobulą“ gyvenimą gyvenanti panelė mirė..

Pasiilgau to jausmo, kai kūnas net dreba kaip norisi menkiausio prisilietimo.. kai atrodo, kad kažkas išsiplėš iš vidaus, kažkas nesuvaldomo. Nes dabar.. dabar negeidžiu, nedrebu, nejaučiu, plaukiu apsimetinėdama, kad viskas gerai, kai tuo tarpu viliuosi, kad viskas taip bus.

Ir momentas, kaip visad, kai nutrūksta mintis, nes ją užgožia ta, kad metas parūkyti.

bet tiktai tas, kuris be nuodėmės mus gali sperkti.

Kai visuomenės bukumas pradeda užspisti, net nenoriu panaudoti kitokio žodžio,UŽPISTI, atrodo, kad madinga būti šlanga, visišku debilu. Taip gal lengviau? Gal tikrai per rimtai kartais žiūriu į viską? ( nors apie mane daugelis to niekad gyvenime nepasakytų, cha, padlos, apsigavot.) Kai net žiūrint į kaikuriuos užverda kraujas, taip ir noris prieit ir paklaust ar sunku gyvent be smegenų.
Mokslai šitaip išspaudę, kad net apsivemt norėčiau. Čia aš buka, ar jie debilai.
Eilinį kartą padrikos mintys, sudėti visko į vieną krūvą jau nebeįmanoma, gyvenimas atskirais gabalais, kur vienu momentu šypsais,kitu kūkčioji kartodama, kad nieko gyvenime nebenori. "toks gyvenimas, mieloji" apsišikit su tokiu gyvenimu, niekam tiek blogo nepadariau, kad mane taip gniuždytų sušikta sistema. Ir vėl pasijaučiau lyg 14-15metų. Mergiotė einanti prieš sistemą, tik tada visai kitaip nei dabar. Ir po galais, neinu aš prieš jokią sistemą, sėdžiu nusižliumbus ir tiek.
Superinis gyvenimas. Bus. Kadanors.